ANKSTYVIEJI METAI

Mano vaikystė praėjo mažame miestelyje, didelėje šeimoje. Tėveliai augino tris vaikus - man pasisekė, turiu sesę ir brolį. Tėveliai puikiai sutarė, daug dirbo ir rūpinosi mumis, kaip mokėjo. Jaučiau jų meilę ir rūpestį, nemačiau barnių, bet jutau nepriteklių. 
Mama dirbo mokytoja, bet visgi laikė gyvulių ūkį, nes taip reikėjo. Nuo mažumės mes mokėjome atlikti ūkio darbus, nors tikrai nepatiko. Niekas neklausė - reikia ir tiek. Pirmiausia, ūkio darbai, po to mokyklos užduotys, jei liko laiko - gali ir pažaisti. 
Visada buvau smulki ir maža, tad netikau prie žemės ūkio darbų, ir mama man visada sakydavo: „Mokykis gerai, uždirbsi galva. Dirbdama fizinį darbą – prapulsi“. Dėkoju jai už šią išmintį. Anksti supratau, kad ateitis mano rankose. 
Svajojau apie nuosavą verslą, kaip aš gražiai pasipuošusi vadovauju dideliam kolektyvui. Jausdavau malonų švaros kvapą. Matydavau save vilkinčią gražius rūbus. Niekada savo svajose nemelžiau karvių, nors ir moku :) O kur gi ta svajonė? Kur ji nuves? Nežinojau, bet tvirtai tikėjau, jog taip bus. 
Baigus mokyklą, įstojau į Vilniaus universiteto Finansų fakultetą. Negalėjau sau leisti negauti stipendijos, nes tiesiog nebūtų už ką valgyti. Tad mokiausi uoliai, be jokių protestų. Maištauti - prabanga. Iki šiol taip manau. Šis etapas padėjo man išmokti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Sėklos jau buvo pasėtos vaikystėje. Turėjau svajonių, tad reikėjo mokėti kainą. Prisimenu, kaip tada svajodavau apie kokį nors darbą, kažką, kad galėčiau nusipirkti sau rūbelį. Nes dar ilgai nešiojau vyresnės sesers rūbus. Bet buvo linksma. Ne tik studijavau, bet ir studentavau. 
Po to santuoka, dukrytės, darbai... Svajonės pradėjo blankti. Rutina jas pavogė. Buhalterės darbas keliose firmose neteikė daug pasitenkinimo. Taip, atlygis buvo geras, labai geras. Bet kurgi aš? Kur mano vaikystės svajonė būti nepriklausoma, būti pati sau bosas, turėti daugiau? 
Tada gimė mintis, kad noriu gyventi Lietuvoje, o uždirbti kaip Amerikoje. Nežinau, iš kur kilo ši mintis. Galbūt todėl, kad prasidėjo emigracijos banga. O aš labai myliu savo šalį, bet uždirbti irgi noriu. Na, kaip sakoma, svajoti nedraudžiama, ir aš leidau savo fantazijomis gyventi kartu. Na, ne tik tai - dariausi planą. Kiek reikia investicijų, kas tai gali būti - galbūt grožio salonas, gal parduotuvė. Tiksliai nežinojau kas tai, bet tiksliai žinojau kaip noriu jaustis. Pirmiausiai, laiminga. Man labai svarbu būti reikalinga ir naudinga. Noriu, kad žmonėms mano produktų ar paslaugos labai reikėtų. Ir dar daug, daug prisigalvodavau. 
Nes jau turėjau patirties. Pirmiausiai, man nepatikdavo tai, jog atlikus buhalterės darbus greičiau, negaliu eiti namo ruošti savo vaikams vakarienės. Turėdavau „atsėdėti“ darbo valandas. Antras momentas - uždarbis. Kai man bosas pasakė, jog kaip moteris aš uždirbu labai daug, mane tiesiog supurtė - ką?! Aš tvirtai tikėjau, kad galiu daug daugiau. Tvirtai tikėjau, kad darbo valandos nelygu efektyvumui. Ir dar intensyviau pradėjau ieškoti naujų galimybių.

KARJEROS PRADŽIA 

„Prašyk ir bus duota“ - taip rašoma Biblijoje. Kai mane pakvietė į grožio pamokėlę, sugebėjau surasti priežasčių nenueiti dešimt kartų. Dėkoju SNSD Natalijai Nazarovai už jos atkaklumą ir už savo lietuvišką charakterio savybę - atsisakyti nepatogu, taigi aš nuėjau. Užsukau dešimčiai minučių, o likau visam gyvenimui. Kodėl? Ogi tai buvo tai, ko prašiau. Prašyk ir bus duota. 
Pirmas susitikimas su „Mary Kay“ buvo neįprastas. Natalija vedė mokymus naujoms konsultantėms, ir mane pasodino lyg modelį-klientę, kiek tada supratau. Pritaikė produktus, davė pabandyti. Iki tol aš beveik nenaudojau kosmetikos. Atsimenu, jog turėjau vienintelį lūpų dažą ir kelis atsitiktinius kremus. Mano oda buvo išdžiūvusi, ištroškusi ir pavargusi. Prisimenu tą jausmą, kai išėjau į lapkričio vėsą, o vėjas mano odą perpūtė kiaurai. Toks lengvumas, toks malonumas - tiesiog neapsakomas. Būčiau įsigijusi viską, tačiau Natalija pakvietė arbatos puodeliui ir mes kalbėjomės porą valandų. Ji daug pasakojo, bet mane užkabino vienintelis sakinys: „Ilona, jei tu išmoksi kurti verslą „Mary Kay“, galėsi sukurti bet kur“. Ir aš priėmiau šį iššūkį sau. NORIU. Juk niekuo nerizikuoju, o daug ko išmoksiu - o gal, gal tai ir yra ko prašiau? Tada dar nežinojau. 
Paklausiau Natalijos kokia tai investicija. Ji atsakė, jog apie tūkstantį dolerių. Tiek turėjau ir žinojau, kad už tokią sumą jokio klasikinio verslo nesukursi. Be to supratau, kad iš tuščių lentynų niekas neperka. Ir pasitikėdama Natalija pateikiau savo pirmą „Žvaigždės“ dydžio užsakymą, kuris keliavo dvi savaites.
Per tą laiką ne tik perskaičiau viską, kas įmanoma, bet jau vedžiau mokymus, nes Natalija apdairiai paprašė manęs pavertėjauti, po to pačiai pravesti mokymus viena ar kita tema. Man buvo taip įdomu, taip įtraukė, kad sugalvojau pasisamdyti moterį, kuri atliko 80% mano buhalterės darbo, kad man liktų laiko „Mary Kay“. 
Puikiai atsimenu tą iškilmingą dieną, kai atkeliavo mano produktai. Žinojau, kad tą dieną jie mane pasieks, tad paskyriau savo pirmąjį Kosmetinį susitikimą. Jame dalyvavo 4 moterys, ją organizavo Kosmetinio susitikimo šeimininkė, ir viskas buvo griežtai pagal taisykles. Matyt, per griežtai, nes nieko nepardaviau. 
Prisimenu šį nusivylimą savimi. Nesupratau, kas atsitiko, bet Natalija buvo šalia. Ji paklausė: „Norėjai parduoti?“. Atsakiau: „Taip“. Ji pasakė: „Kitą kartą norėk patenkinti klienčių poreikius. Pamiršk apie atlygį, o galvok, kuo joms gali padėti“. Eureka! Sekantis Kosmetinis susitikimas vainikavo pusė mėnesio buhalterės atlyginimo, ir aš palikau šį darbą. 
Atsimenu dieną, kai padėjau pareiškimą darbdaviui ant stalo. Kas atsitiko vėliau, man buvo labai netikėta, bet labai didelė pamoka ateičiai. Mano viršininkas pradėjo berti komplimentus, girti mano darbą, sugebėjimus, siūlyti aukštesnes pareigas ir dvigubą atlyginimą. Ir ši ataka truko ilgai. 
Tada pagalvojau: „O kodėl aš tai girdžiu pirmą kartą? Nejaugi nenusipelniau būti skatinama anksčiau. Negi aš tikrai tokia vertinga firmai? O iš kur galėjau tai žinoti anksčiau?“. Žinote, kaip sakoma: „Ant vieno peties sėdi velniukas, ant kito angeliukas - pasirink ko klausyti“. Dėkoju sau, kad atsilaikiau prieš šias pagundas. Juk supratau, kad pradedu kažką naujo nuo nulio. Naujo, bet savo. Ir šis argumentas nugalėjo.

LAIMINGAS GYVENIMAS

Taip prasidėjo mano sąmoningas kelias su „Mary Kay“. Ir ne „hobis“, ir ne „pažaisti“. O uždirbti ir vystyti verslą, kurio iš manęs niekas ir niekada neatims, ir taškas. Na, o vėliau buvo visko. Buvo daug pergalių, buvo nesėkmių, buvo netikėtumų, bet vieną dieną aš supratau, kad išsipildė mano didžioji svajonė - gyventi Lietuvoje, o uždirbti kaip Amerikoje.
Prisipažinsiu atvirai, kad kompanijos misiją pradėjau suprasti kur kas vėliau. Ir tai nenuostabu. Manau, jog alkaną žmogų pirmiausia reikia pamaitinti, o tik po to galima galvoti apie gilesnius dalykus. Dabar turiu savo asmeninę misiją. Atskleisti Lietuvos moterų potencialą, padėti joms sužydėti visomis spalvomis. Auginti lyderius, stebėti kaip moterys skleidžiasi, kaip susigrąžina savo svajones, kaip pasiekia savo pergales - tai didžiausia laimė man. Didžiulė laimė man turėti savo bendraminčių komandą, turėti savo vedlius, mokytis ir mokyti, ir mėgautis tuo. O viskas prasideda nuo tikslų. 
Prisimenu, kas mane vedė link Direktorės statuso. Labai paprasta. Norėjau nuosavo namo, žemės, norėjau suteikti šeimai saugų prieglobstį. Tam reikėjo pinigų. O Direktorės statusas tai stabilios pajamos sąskaitoje, o tai jau garantas bankui. Paprasta priežastis davė nepaprastą rezultatą. Paskui Šalies pardavimo direktorės programa. Ją paskyriau Lietuvai. Didžiulis ambicingas tikslas. Ir puikiai pamenu SNSD Olgos Malafeevos klausimą: „Kaip manai, kas bus pirma ŠPD Lietuvoje?“. Aš greitai įvardijau vienos didesnį statusą turinčios lyderės vardą. O ji paklausė: „Kodėl ne tu?“. Ir aš susimąsčiau. Taip, mes dažnai perkeliame atsakomybę kitiems, nes juk taip lengviau. Niekada nesirinkau lengviausio kelio, rinkausi savo kelią. Ir tada nusprendžiau: „O kodėl gi ne? Darau“. 
Mums labai reikėjo savo filialo, literatūros lietuvių kalba ir rožinių automobilių. Jau žinojau, kas pirmas šalyje bus ŠPD. Tik po to ši unikali autoprograma bus pasiekiama visoms Direktorėms. Atsakomybės našta taip ir nugulė ant mano pečių. Bet gi man iššūkiai patinka. Be jų liūdna gyventi. Ir mes tai padarėme! Kartu, visos, susitelkę. Ne tik padarėme, bet ir išaugome taip stipriai, kad be šios programos būtume užtrukę daug ilgiau. Gavau dar vieną pamoką - dideli tikslai mus augina labiausiai. Tikiu, jog ateityje mūsų laukia nauji iššūkiai, naujos pergalės, ir nuoširdžiai tikiu, kad mūsų darbas labai reikalingas Lietuvos moterims, nes jos ne tik gražios, bet ir protingos.
Jei esi išmintinga, supranti, kad kalbu tai, ką jaučiu. Ir tiesą, visą tiesą apie mus, moteris. Kiekvienai reikia žemės po kojomis. Kiekvienai reikia stabilumo, finansinės pagalvės senatvėje. Ir kiekviena gali ją susikurti. 
„Mary Kay“ pasaulyje mes turime dvi lobių skrynias - klientų ir Konsultančių. Svarbu, kad jas galime pildyti nuosekliai, sistemingai, suteikiant kiekvienai moteriai ne tik gražią odą, bet ir pilną piniginę, kuri išpildys jos svajones. Nėra jokių apribojimų - nesvarbu kiek jums metų, nesvarbu, koks jūsų išsilavinimas. Svarbu, kiek daug jūs norite, ar esate alkana gyvenimui. Jei tada, kai buvau studentė ir buvau pasiruošusi dirbti naktimis aukojant savo miego valandas, būčiau sutikusi „Mary Kay“, būčiau dirbusi, daug dirbusi, nes buvau labai alkana. 
Dabar vairuoju naujutelaičius automobilius, gyvenu prabangiame name, keliauju po pasaulį, esu reikalinga, mylima, ir mylinti. Už visa tai galiu padėkoti sau, kai tada, gerdama arbatą su Natalija, pasakiau „TAIP“. Išdrįsau sudeginti tiltus, išdrįsau atsisakyti pagundų ir pradėti nuo nulio. Pirmyn link savo tikrosios svajonės.
Kasdien dėkoju už viską, ką turiu, už viską, ką turėjau, ir už viską, kas laukia ateityje. 

Gali stebėti, kas įvyks, o gali daryti, kad įvyktų. 

Apkabinu kiekvieną. 
Su meile, 
ŠPD Ilona Paulauskienė